Sakralinio meno centre nuo 2009 m. saugomas ir eksponuojamas ilgamečio Anykščių parapijos klebono, monsinjoro Alberto Talačkos palikimas – unikali dailės kūrinių kolekcija ir gausi biblioteka. Nors kolekcija nėra didelė, bet vertinga – tai XVII–XX a. darbai – daugiausiai tapybos, taip pat yra skulptūros bei grafikos darbų.
Sakralinio meno centre esančioje asmeninėje A. Talačkos bibliotekoje – daugiau kaip 4 tūkst. knygų ir apie 400 rankraščių. Tai ir XIX a. leidiniai, ir vertingi albumai, ir knygos vokiečių, anglų, rusų bei kitomis kalbomis.
Sakralinio meno centre nuolat vyksta kultūriniai renginiai: koncertai, parodos, susitikimai, knygų pristatymai, edukacinės pamokos.
Albertas Talačka gimė 1921 m. lapkričio 19 d. Papyvesių kaime (Krinčino parapija, Pasvalio rajonas). Baigęs Krinčino pradžios mokyklą, Pasvalio gimnaziją ir mokytojų kursus, 1941 -1942 m. mokytojavo Kalneliškių pradžios mokykloje. 1942 -1947m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1947 m. birželio 29 d. Panevėžio katedroje buvo įšventintas į kunigus ir dirbo Naujamiestyje, Šeduvoje, Panevėžyje, Lukštuose, Rokiškyje. Nuo 1969 m. dirbo Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonu ir Anykščių dekanato dekanu. Sovietmečiu kunigas A.Talačka garsėjo kaip šviesuolis, rėmęs perspektyvius jaunus dailininkus, dievdirbius. Per daugelį metų pasipuošė Anykščių šventovė – buvo įrengti vitražai, šventoriaus koplytėlėse – tautodailininko R. Idzelio iš medžio išdrožtos Kryžiaus kelio stotys, šventoriuje palaidotiems kunigams pastatyti meniški paminklai, įamžintas garsiųjų anykštėnų K.Sirvydo, K.Kairio atminimas. Rūpintasi, kad būtų pakeisti susidėvėję vargonai, kad atsirastų paminklas vyskupui Antanui Baranauskui – visa tai ne tik sumanymų, bet ir begalinio atkaklumo vaisiai, rodantys tikrųjų vertybių išmanymą ir teisingą savosios paskirties supratimą. A. Talačka mirė 1999 m. gruodžio 12 d. Anykščiuose. Palaidotas naujosiose Anykščių kapinėse.
Monsinjoro Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekcijoje virš 50 meno kūrinių. Vertingiausią kolekcijos dalį sudaro septyni XVII-XX a. nežinomų ir žinomų Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų darbai.
„Marijos įvesdinimas į šventyklą“
Neabejotinas kolekcijos šedevras – flamandų dailininko Frans Francken II (1581 Antverpene–1642 ten pat) ir Philips de Marlier (apie 1600 Antverpene –1667/8 ten pat) kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“ – darbas vertas kaboti bet kurio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje. Prie vertingiausių Lietuvoje saugomų Vakarų Europos tapybos pavyzdžių priskirtinas ir populiaraus XVIII a. pab.–XIX a. pr. Europos diduomenės portretisto, austrų tapytojo Johano Baptisto Lampio (Johann Baptist Lampi, 1751–1830) sukurtas Užpalių seniūno, Lietuvos armijos generolo kunigaikščio Pranciškaus Sapiegos (1772–1829) portretas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis portretas buvo Rokiškio dvare, kur kabojo greta kitų dvaro savininkų giminės atstovų portretų (Pranciškus Sapiega buvo Aleksandro Pšezdzeckio, vedusio Mariją Tyzenhauzaitę, prosenelis). Visiškai toks pats J. B. Lampio tapytas P. Sapiegos portretas saugomas Luvro muziejuje Paryžiuje. Čia jis pateko iš Sapiegų rinkinių (skirtingiems rinkiniams skirtos to paties portreto autorinės replikos anuomet buvo įprastas reiškinys).
XVII a. I p.
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu
Išskirtinis ir kone unikalus kolekcijos eksponatas yra nedidelis ant medžio lentos nutapytas paveikslėlis, vaizduojantis soste sėdinčią Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu. Sakralumą spinduliuojantis, jautriai ir labai subtiliai nutapytas kūrinėlis primena italų ankstyvojo renesanso meistrų darbus ir siejasi su sakralinės dailės atgimimo ir atsinaujinimo siekusių XIX a. vid. Europos dailininkų (nazarėnų, prerafaelitų, puristų ir kt.) kūriniais. Jų pavyzdžių (ypač tokio aukšto meninio lygio) Lietuvoje beveik neturime.
XIX a.
„Autoportretas“
Nemažiau įdomus A. Talačkos kolekcijos kūrinys yra krokuviečio tapytojo, kurį laiką dirbusio ir Lietuvoje, Simono Čechavičiaus (Szymon Czechowicz, 1689–1775) „Autoportretas“. Pasak žodinės tradicijos, šį autoportretą dailininkas nutapė 1775 m. prieš pat mirtį. Yra žinoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą jis buvo Jono Pšezdzeckio rinkinyje Rokiškio dvare. XIX a. viduryje Varšuvos kapucinų bažnyčioje S. Čechavičiui statant antkapį, iš Rokiškio „Autoportretą“ pasiskolino vienas iš antkapio įrengimo organizatorių. Tuomet buvo padarytos kelios jo kopijos. Ar monsinjoro kolekcijoje esantis „Autoportretas“ ir yra Rokiškio dvare buvęs originalas, ar viena iš XIX a. vid. kopijų, tebėra intriguojantis ateities tyrinėjimų klausimas.
XVIII a.
Nežinomo vyro portretas
Lietuvos dailės aukso fondui priskirtinas taip pat vieno žymiausių Vilniaus meno mokyklos dailininkų, ilgamečio Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo (Jan Rustem, 1762–1835) sukurtas Antano Henriko Radvilos (1775–1833) portretas. Tai nedidelio formato kūrinėlis, vaizduojantis portretuojamojo biustą. Jis nutapytas gyvai, temperamentingai, turi dailininko braižui būdingo lyrizmo, svajingumo. Daug panašių J. Rustemo tapytų portretų XIX a.–XX a. I pusėje buvo pasklidę po Lietuvos dvarus. Ne vienas jų buvo ir aukščiau minėtame Rokiškio dvare.
XIII – XIX a.
Monsinjoro kolekcijoje taip pat galima pamatyti XX a. Lietuvos dailės klasikų Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966), Kazio Šimonio (1887–1978), Jono Janulio (1888–1973), Česlovo Kontrimo (1902–1989), šių dienų menininkų Broniaus Uoginto (g. 1946), Vaidoto Žuko (g. 1956), Aistės Ramūnaitės ( g. 1957), Egidijaus Rudinsko (g. 1962) ir kt. kūrinius. Dominuoja darbai religine tematika (K. Šimonio „Ramybė“ ir „Kristus“, J. Janulio „Pasaulio sutvėrimas“, V. Žuko „Nukryžiuotasis“) ir Lietuvos kraštovaizdžiai. Yra ir sudėtingesnių poetinės nuotaikos kompozicijų, nuteikiančių filosofiniams apmąstymams (A. Ramūnaitės „Šachmatinė“, E. Rudinsko „Vaisius“).
Be tapybos ir grafikos kūrinių A. Talačkos kolekcijoje yra keletas profesionalių dailininkų sukurtų ar liaudies meistrų išdrožtų skulptūros darbų (šventųjų skulptūrėlių, bareljefų, krucifiksų). Profesionaliajai bažnytinei dailei atstovauja skulptūros „Šv. Ambraziejus“ ir „Šv. Grigalius Didysis“, greičiausiai, anksčiau priklausę skulptūrinei Keturių Bažnyčios Tėvų grupei. Iš liaudiškos stilistikos darbų paminėtina vieno garsiausių ir originaliausių Lietuvos dievdirbių Liongino Šepkos (1907–1985) išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, nuoširdūs ir saviti J. Mockūno darbai (bareljefas „Mišių auka“, krucifiksas).
Menotyrininkė Dalia Tarandaitė
