„Murmančios širdys“ – tylus, jautrus, nepatogus, bet nepaneigiamai reikalingas dokumentinis pasakojimas, priverčiantis suklusti, kaip skamba sužeistos širdys.
Lapkričio 13-ąją pilnutėlėje Anykščių kultūros centro kino salėje vyko „Sidabrine gerve“ apdovanoto rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ peržiūra.
Dokumentinis filmas gimė iš daugiau nei 150 valandų Skiručių bendruomenėje filmuotos medžiagos. Filmo režisierius Vytautas Puidokas kartu su kino operatoriumi Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame kaime, metus stebėjo bendruomenėje atsidūrusį paauglį Matą. Jo vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys išryškina įtampą tarp skirtingų kartų, paženklintų priklausomybės.
„Murmančios širdys kviečia permąstyti kasdienius santykius, įpročius ir tarsi į veidrodį pažvelgti į labai nepatogią tiesą – kokią įtaką darome vieni kitiems, dažnai nesąmoningai ir nesusimąstydami apie ilgalaikes pasekmes, karta iš kartos perduodame tam tikro bendravimo ar savęs suvokimo modelius“, – teigia filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė.
Prie filmo prisidėjo talentai iš visos Europos – norvegų garso režisierius Yngve Leidulv Sætre, prancūzų kompozitorius Pierre Daven-Keller, montažo režisieriai A. Savčenko, P. Hannoyer ir F. Fichefet. Kartu su „Baltic Productions“ filmą koprodiusavo prancūzė Estelle Robin You („Grande Ourse Films“), taip pat – norvegės Maria Galliani Dyrvik ir Anita Vedå („Smau Media“).
Filmo kūrėjų komanda vylėsi, kad filmą pamatys ir į diskusijas įsitrauks kuo daugiau įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žiūrovų.
Džiaugiamės galėdami patvirtinti, kad Anykščiuose vykusi premjera sulaukė didelio susidomėjimo ir įsitraukimo! Istorija apie brandą, vaiko perėjimą į suaugusiųjų pasaulį, susitaikymą su praeities įvykiais ne tik palietė žiūrovų širdis, bet ir paskatino kelti svarbius klausimus.
Artimiausią ketvirtadienį, lapkričio 20-ąją, 17:30 val. peržiūrėsime po 35-erių metų į kiną grįžtančios Aušros Lukošiūnienės filmą „Juoda“ apie prieš dešimt metų netikėtai gyvenimą palikusį talentingą architektūros vizionierių Valdą Ozarinską, netilpusį į standartinius architekto rėmus ir rež. Šarūno Mikulskio dokumentinį pasakojimą „Nykstančios rūšys“ apie trigubą nykimą, tik dar kartą parodantį, kaip viskas šiame pasaulyje susiję: nyksta žuvys, o su jomis kartu ir ypatinga žmonių rūšis – Neringos žvejai, o kartu ir jų žvejybos laiveliai, tapę neatsiejama marių peizažo dalimi.