Rugsėjo 12 dieną ANYKŠČIŲ KOPLYČIOJE (Vilniaus g. 36)
atidaryta Valentino ir Gražinos AJAUSKŲ tapybos paroda VASARA
KVIEČIAME APSILANKYTI!
Paroda veiks visą spalio mėnesį
Grafikas ir tapytojas VALENTINAS AJAUSKAS ir tapytoja GRAŽINA MURELYTĖ-AJAUSKIENĖ kartu yra surengę daugybę parodų Vilniuje. Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre dailininkai pristato naujausius šią vasarą sukurtus paveikslus, todėl parodą pavadino „Vasara“. Vasaros laikas kūrėjams būna kupinas kelionių, įspūdžių, atokvėpio, kartu ir darbo prie molberto. Mokslo metais dailininkai būna užimti pamokomis savo studijoje, todėl vasara yra laisvės ir intensyvesnės kūrybos metas.
VALENTINAS AJAUSKAS šią vasarą kūrė džiaugsmingus paveikslus Vilniaus senamiesčio motyvais. Kūrybinę medžiagą kaupė ilguose pasivaikščiojimuose fiksuodamas senamiesčio architektūrą, kiemelius, bromas, vingrias gatves, bokštus, žmones ir buities smulkmenas. Jį įkvepia miesto gyvybė, netikėtos smulkmenos, apšvietimai. Turintis savitą stilistiką, Valentinas meistriškai formuoja paveikslą. Jis drąsiai žaidžia formomis, nutoldamas nuo tikroviško vaizdo. Siekdamas dinamiško įspūdžio drąsiai lanksto formas ir šešėlius, kurie savo tamsa ir šaltu mėlynu atspalviu padeda prasiveržti šviesai visu galingumu. Šviesa spindi šiltomis, švariomis spalvomis ir teikia džiaugsmingą, gyvybės kupiną įspūdį. Gyvybingumą perteikia ir laisvi, tarsi kaligrafo ranka nubrėžti potėpiai, kurių kiekvienas svarbus, meistriškai lengvas, grakštus. Valentino nutapyti žmogeliukai paveiksle atsiranda netikėtose vietose, nutapyti keliais potėpiais yra nepaprastai gyvi ir šmaikštūs. Valentinas Ajauskas yra gerai žinomas grafikas, ne tik tapytojas. Todėl dažnai tapyba persipina su linijiniu grafiko mąstymu, dėmesiu detalėms, stipriomis kompozicijomis. Dailėtyrininkai Valentino gebėjimą fantazuoti, kurti netikėtus vaizdinius, ypač būdingus grafikai, įvardina kaip lietuvišką siurrealistą.
GRAŽINA AJAUSKIENĖ, menotyrininkų įvardinama kaip simbolistė, stebėdama gamtą, žmones mintyse sugalvoja reikšmes ir pagal jas formuoja paveikslą. Atostogos nuošaliame pajūryje tapo apmąstymu apie bėgantį laiką, apmąstymu ką mums teikia natūrali , graži gamta. Dievo sukurtas nuostabus pasaulis, debesys, jūra, šviesa, augmenija paveiksluose išgryninti iki simboliškumo. Tapytoja nemėgsta buitiško tikslumo, yra linkusi apibendrinti, išgauti esmę. Žmonių figūros judesiuose neatvaizduoja konkretaus žmogaus, tai labiau būsenų simboliai. Tapytoja tarsi mėgina įamžinti gerą jausmą išgyventą pajūryje, kur didžiulė erdvė ir didybė atgaivina pavargusią sielą. Gražinos tapymo būdas nėra ekspresyvus, tačiau formų komponavimas laikantis perspektyvos dėsnių, gebėjimas spalvomis ir tonais sukurti gilią erdvę ir šviesą, padaro juos gyvus. Dažnas žiūrovas pastebi tapytojos subtilų koloritą, paveikslo išbaigtumą. Nežiūrint susiformavusios stilistikos, vedama emocijų tapytoja eksperimentuoja, gilus jausmas išlaisvina. Taip gimė skausmingas paveikslas karo grėsmės nuojautoje, figūra žengianti sudužusiu stiklu.
