Rugpjūčio 28 d. festivalio ,,Anykščiai aidi” metu Koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (Vilniaus g. 36, Anykščiai) vyko menininkės GABRIELĖS VETKINAITĖS parodos atidarymas ir ,,Slapto dienoraščio skaitymas”.
Paroda veiks iki rugsėjo 14 d.
Apie parodą:
Mano gyvenimas telpa po šiuo stogu, kurio anksčiau nebuvo – pastatė, kad apsaugotų vidinį turtą. Augdama Anykščiuose būtent iš čia atsimenu giliausią kūrybos pajautimą. Begalės išklausytų koncertų, peržiūrėtų filmų, sutiktų žmonių. Studijų metais mano kojos šios pastogės taip pat neaplenkė. Gera sugrįžti ir pasipasakoti koplyčiai su visais jos lankytojais kuo tapau, kuo tampu. Nors save apibrėžiu kaip performanso menininkę, parodoje pristatau kūninius iš įvairių laikotarpių: fotografija, tapyba, video, garso instaliacijos, knygos menas. Šie bandymai visi skirtingi, bet tuo pačiu ir labai vienodi. Pasakoju, ką mačiau, ką sapnavau, ką žmonės patikėjo mano ausiai. Nutikimai tikri, išsigalvoti ir vėl tikri. Jau ir pati nebesuseku, kuris yra kuris, nes tai ne taip svarbu – visa iš manęs. Savimi matuoju dienas, dainos gaunasi liūdnos. Nors ir nesistengiu, taip gaunasi. Semiuosi įkvėpimo vaikų literatūroje, šventose knygose. Seku atsitiktinumais, o kūriniai patys atsiranda, kada nori. Reikia tik juos tyliai pasitikti per daug nesikišant – tegul sau gyvena. Ir aš gyvenu sau įsisupus melancholiškam garse, palikinėju pėdsakus. Kasdiena laukiu, tykau pasirodymo minčių. Stebiuosi, kokios jos įvairios ir kokios vienodos. Kaip visaip būna, – pagalvoju ir toliau būnu. Nusėda patyrimai, sėdu ant kėdės, deduosi daiktu ir tuomet gyvūnai vaikšto ramūs šalimais. Vakar mačiau stirną. Valgė žolę, žiūrėjo į mane, bet nematė. Tegul, – galvoju, tik neišsigąsta, tokia graži, seniai matyta. Ar ta pati? Sunku pažinti. Ir jai sunku atskirti nuo kėdės mane, beveik neįmanoma, jei tik kvėpuoju. Giliai kvėpuoju, stirna slepiasi už medžių. Iki kito karto, – jai sakau. Tik ką buvau niekas. Kūriau save, bandžiau atpažinti. Kas esu aš ir kas nesu aš. Šiapus upės, šalia miško mano kėdė. Kūnas nusėdęs, mintys sklando, o aš kažkur per vidurį. Kur? Kažkur. Esu kiekviename iš šių kūrinių po truputį. Pribyrėjau sienų vingiais, ties laiptais. Sėklos patirčių, kurias galima priimti į širdį – tegul auga, tegul sau gyvena. O aš toliau gyvensiu sau, augsiu, žaliuosiu medžiais ir stirnos vaikščios aplink mane, nieko nebijos.
Apie autorę:
Gabrielė Vetkinaitė 1996 – 01 – 20
išsilavinimas
- 2021 pradėtos mokyklos pedagogikos studijos Vilniaus Universitete
- 2019 – 2021 įgytas dailės magistrantūros išsilavinimas Vilniaus Dailės Akademijoje
- 2015 – 2019 įgytas dailės bakalauro išsilavinimas Vilniaus Dailės Akademijoje
- 2009 – 2013 įgytas papildomas išsilavinimas dailės srityje Anykščių dailės mokykloje
- 2003 – 2015 įgytas vidurinis išsilavinimas Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje
grupinės parodos
- „Persi-kėlimai“ galerijoje 5 malūnai Vilniuje, 2020
- „Kuždėjimai“ Utenos dvare, 2020
- „Namai“ galerijoje Argentum Vilniuje, 2020
- “Wonderland“ galerijoje Autarkia Vilniuje, 2020
- „JCDecaux premija 2019: Ne dėl to, kad kas prašė“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje
- „Meno celės’19“ galerijoje Titanikas Vilniuje, 2019
- „Pavasario paroda 2019“ nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, 2019
- „Padori paroda“ galerijoje Titanikas Vilniuje, 2017
Apdovanojimai
- Lietuvos Kultūros Tarybos menininko stipendija, 2021
- specialus paminėjimas „JCDecaux premija 2019: Ne dėl to, kad kas prašė“ Vilniuje
- pirma vieta tarptautiniame fotografijos konkurse „Jaunas žmogus XXI a.“ Kaune, 2015
- laureatė Lietuvos mokinių fotografijos konkurse Vilniuje, 2012 – 2013
Interviu
- „JCDecaux premijos“ dalyvė G.Vetkinaitė: Jautrumas yra pagrindinis įrankis, kurį naudoju“, 15min.lt, autorė Jogintė Bučinskaitė, 2019 08 27
