Pasak kino režisieriaus Arūno Matelio, dokumentinis kinas sukuriamas vos iš vieno procento viso nufilmuoto turinio – talento, pastangų, minčių, patirčių – o likę 99 proc. dažniausiai lieka užmarštyje ar net ištrinami iš kietųjų diskų.

Siekiant parodyti, kad dokumentinio kino sukūrimas neišsemiamas tik filmu, o iš nepanaudotų resursų gali rastis nauji kūriniai, liepos 13 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) Vilniuje pristatoma paroda „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“, paremta 2017 m. sukurto dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kinematografine medžiaga, rašoma JMVMC pranešime žiniasklaidai. Pasak A. Matelio, sukurti tokią parodą būtent dabar ir būtent filmui apie profesionalius prestižinių lenktynių „Giro d`Italia“ dviratininkus paskatino žmonių susidomėjimas filmo kūrybiniu procesu.

„Pasirodžius „Nuostabiesiems lūzeriams“ gerąja prasme buvau priblokštas žmonių noro sužinoti apie jį daugiau, išgirsti istorijas, kaip jis buvo kuriamas, sudalyvavome daugybėje konferencijų pasakodami apie filmavimo užkulisius. Tai man buvo ženklas, kad žmonėms labai įdomus ne tik pats filmas, bet ir visa tai, kas vyko aplink jį – o visgi vyko neeiliniai dalykai, buvome pirma nepriklausoma filmavimo grupė, į profesionalių dviračio lenktynių vidų įleista po 40 metų“, – apie postūmį sukurti parodą pasakoja daugybę apdovanojimų pelniusio filmo režisierius.

Valandos trukmės dokumentiniam filmui įprastai nufilmuojama maždaug 100 valandų medžiagos, o tai reiškia, kad 99 valandos arba 99 proc. yra padedami į archyvą ir pamirštami ar paprasčiausiai ištrinami.

„Man visada skaudėjo širdį dėl tos nepanaudotos medžiagos. Pavyzdžiui, šio filmavimo metu buvo padaryta per 14 tūkst. fotografijų, jas planavome panaudoti filme kaip punktyrinę liniją, kuriančią įspūdį apie sustingusį laiką ir trūkinėjančias akimirkas. Tačiau montuodami šio sumanymo nusprendėme atsisakyti ir į filmą nepateko nei viena nuotrauka, nors sunkaus darbo įdėta daug“, – atskleidžia A. Matelis.

Tačiau dalį šių unikalių kadrų, užfiksuotų fotografo Gintauto Beržinsko, pamatyti galimybę turės parodos lankytojai.

„Tik 10 žymiausių fotografų kasmet įgyja teisę su savo motociklininkais važiuoti šalia dviratininkų – mūsų fotografas buvo tarp jų, taigi kadrai išties unikalūs ir paveikūs“, – teigia režisierius.

Gintauto Beržinsko paroda „Nuostabieji Lūzeriai. Fosilijos“ / G. Beržinsko nuotr.

Kita parodos dalis, instaliacija „Zoncolan. 10 000 žingsnių“, atskleis dar vieną į filmą nepatekusį epizodą – eksperimentą, per kurį buvo kas kelias sekundes fotografuojama Zoncolan kalno trasa. Dviračių sporto pasaulyje Zoncolan laikomas sunkiausiu kalnu: jis yra net 10 km ilgio ir beveik visur kyla apie 20–25 proc. įkalnėn. Dažnai šios trasos neatlaiko net dviratininkų grupę lydintys motociklai – sugenda ar net sudega. Eksperimento metu fotografas G. Beržinskas visą trasą ėjo pėsčiomis nuo vienišo Kryžiaus apačioje iki finišo snieguotose viršūnėse, kas kelias sekundes paspausdamas fotoaparato mygtuką – taip atsirado keletas tūkstančių eksperimentinių kadrų. „Tai bandymas perteikti 10 tūkstančių metrų odisėją pėsčiomis, tai, ką mato ir jaučia žmogaus akis einant susitikti su pergale“, – sako A. Matelis.

Režisieriaus teigimu, paroda „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“ apeliuoja ir į šiandien aktualias tvarumo, žiedinės ekonomikos ir resursų tausojimo temas, bandydama atrasti, kokios dar vertės, nauji kūriniai ir meno formos gali atsirasti iš nepanaudotų kadrų, garsų, inspiracijų ir patirčių.

„Kartais dideli įvykiai, prie kurių prisilieti, įgyja daugiau nei vieną formą. Taip nutiko ir su šiuo filmu – pavyzdžiui, „Sidabrinę gervę“ pelnęs filmo garso takelis bus išleistas vinilinėje plokštelėje – tai pirmas toks kartas, kai tokiu formatu išleidžiama lietuviško filmo muzika. Nors sukurtas filmas ir yra be galo didelė vertė, tačiau esamais pasiekimais apsiriboti nebūtina, kai yra prielaidos į filmo kūrimo procesą pažiūrėti plačiau, „išrūšiuoti“ nepanaudotą medžiagą naujam gyvenimui“, – teigia kūrėjas.