„MOTINA TOS, IŠ KURIOS DIEVAS PANORO GIMTI“
Šv. Ona Lietuvos dailėje
Šv. Onos kultas Lietuvoje įsitvirtino iškart po krikšto. Ypač jis suaktyvėjo XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje, kuomet buvo pastatyta daug Šv. Onos titulą turinčių bažnyčių, aktyvią veiklą pradėjo bernardinų inicijuotos Šv. Onos brolijos, o Švč. Dievo Motinos gimdytoja vis dažniau pradėta vaizduoti tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniuose.
Šv. Oną matome Švč. Mergelės Marijos gyvenimo istoriją iliustruojančiose kompozicijose, tokiose kaip Švč. Mergelės Marijos gimimas, Švč. Mergelės Marijos įvesdinimas į šventyklą ir kt. Vaizduojant Šventąją Šeimą, Švč. Mergelės Marijos, Vaikelio Jėzaus ir šv. Juozapo trijulę papildo šv. Onos ir jos vyro šv. Joakimo atvaizdai.
Plintant Švč. M. Marijos Nekaltai Pradėtosios kultui, stiprėjo ir šv. Onos garbinimas. Mėgstamu religinės dailės siužetu tapo Šv. Onos ir šv. Joakimo susitikimas prie Aukso vartų, perteikiantis teologinę doktriną, pagal kurią be gimtosios nuodėmės gimusi Švč. Mergelė Marija buvo pradėta tuo momentu, kai jos tėvai pasibučiavo (arba apsikabino), susitikę prie Jeruzalės Aukso vartų. Švč. M. Marijos Nekaltojo Pradėjimo doktriną perteikė ir Arbor virginis atvaizdas – supaprastintas Jesės medžio (Kristaus geneoligijos) variantas. Jame vietoj daugybės Kristaus protėvių figūrų buvo vaizduojami tik šv. Ona ir šv. Joakimas su iš jų širdžių kylančiomis šakomis, viršūnėje užsibaigiančiomis „gražiausiu žiedu“ – Švč. Mergelės Marijos figūra, kuri galėjo būti vaizduojama viena arba su Vaikeliu Jėzumi.
Lietuvoje itin populiarūs tapo Šv. Onos, pačios trečiosios atvaizdai. Juose buvo vaizduojama šv. Ona su dukra Švč. Mergele Marija ir Vaikeliu Jėzumi, o virš jų – Šventosios Dvasios balandis. Šv. Ona, Švč. Mergelė Marija ir Vaikelis Jėzus Šv. Onos, pačios trečiosios kompozicijose sudarė žemiškąją, arba moteriškąją, Trejybę, kuri, papildyta Šventosios Dvasios atvaizdu (kartais ir Dievo Tėvo), simbolizavo Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susijungimą. Dar vienas tiek profesionalioje dailėje, tiek lietuvių liaudies mene populiarius šv. Onos vaizdavimo ikonografinis tipas buvo Švč. Mergelės Marijos auklėjimo kompozicijos. Jose šv. Ona buvo vaizduojama mokanti Švč. M. Mariją skaityti. Įdomu, kad Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai nesiremia jokiu tekstiniu šaltiniu. Kaip ir Šv. Onos, pačios trečiosios kompozicijos, jie turėjo simbolinę prasmę ir buvo tos pačios Kristaus Įsikūnijimo idėjos išraiška – atversta knyga čia simbolizavo įsikūnijusį Dievo Žodį. Be Įsikūnijimo istorijos reprezentavimo, Švč. Mergelės Marijos auklėjimo vaizdavimas buvo susijęs su viduramžius siekiančia krikščioniškojo auklėjimo ir raštingumo tradicija ir diegė suvokimą, kad motinos privalo pasirūpinti savo vaikų raštingumu. Siužeto populiarumas XIX a. Lietuvos dailėje neabejotinai buvo susijęs ir su konkrečia politine šalies situacija – spaudos draudimu ir vaikų mokymu namuose.
Šv. Onos kultas rėmėsi tikėjimu jos ypatingomis galiomis danguje, kur šios šventosios vieta yra šalia Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus. Liaudies sąmonėje šv. Onos kultas įgavo daugiau žemiškų bruožų – šventoji buvo laikoma šeimos globėja, moterų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja.
Šv. Onos šventė, minima liepos 26 d., sutapo su derliaus prinokimo švente. Per Onines buvo valgoma šviežia duona, medus, geriamas pienas bei alus. Iš čia kilę liaudiški posakiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“.
Parodos PRISTATYMAS: Liepos 23 d., 13 val. ANGELŲ MUZIEJUJE-SAKRALINIO MENO CENTRE (Vilniaus g. 11, Anykščiai) Parodą pristato dailėtyrininkė DALIA TARANDAITĖ. Pristatymo metu groja ANYKŠČIŲ KVARTETAS: Barbora Domarkaitė (I smuikas), Rūta Vosyliūtė (II smuikas), Dovilė Juozapaitienė (altas), Roma Jaraminaitė (violončelė).
