Iš Arti: skulptūros paroda „ŽEMĖS DRUSKA”. Algimantas Šlapikas

 

A. Šlapikas 1980 metais baigė skulptūros studijas Valstybiniame dailės institute, mokėsi pas profesorius Bronių Vyšniauską ir Juozą Kėdainį. Skulptorius yra daugelio parodų Lietuvoje dalyvis, savo kūrinius eksponavęs bemaž visose Europos šalyse. Kaune menininkas kelissyk pripažintas kiekvienais metais rengiamo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu („Savaitės ekspresas“ 2010 m., „Klaupykla“ 2000 m), jo kūryba įvertinta Lietuvos dailininkų sąjungos aukso ženkleliu.

Šlapiko menininkų karta susidūrė su daugeliu pokyčių – atsisakę vaizduoti tiek realistišką, tiek romantizuotą, tikrovę ėmė kurti personalizuotą vaizdinį, iškeldami individualią žmogaus egzistenciją. Menininko kūryboje susipina skirtingos meninės patirtys: modernistinis požiūris į skulptūrą, tradiciniai – archajiški elementai bei konceptualios strategijos.

Nuo pat kūrybos pradžios Šlapikas siejo save su Lietuvos skulptūros mokykla, išskirdamas šiuos bruožus, būdingus ir jo kūrybai: ritminė struktūra, apibendrinta forma, harmoningas ryšys su aplinka, dėmesys medžiaginėms savybėms, polinkis į melancholišką estetiką.

Dirba su tradicinėmis medžiagomis ir technikomis, įpatingą dėmesį skirdamas formai ir stilistikai. Iš pradžių kūrybai pasitelkė medį, tačiau šia medžiaga neapsiribojo. Taip pat dirba su akmeniu, metalu, terakota. Ankstyvieji Šlapiko darbai abstraktūs, metaforiški. Supaprastintose formose atsispindi antropomorfiniai, zoomorfiniai elementai, primenantys pirmykštį meną, totemų figūras. Jie kalba apie žmogaus pažeidžiamumą, vienišumą, konfliktą su supančiu pasauliu.

Šiuometiniai jo kūriniai gana grandioziški, tačiau tuo pačiu mobilūs, funkcionuojantys kaip gyvi organizmai, interaktyvūs. Jo kūriniai priklausomi ne nuo konkrečios vietos, o nuo santykio su žiūrovu. Menininkas kurdamas susitelkia ne į objekto kūrimą, bet į patirtį – kviečia žiūrovą pajusti, užmegzti kontaktą su kūriniu. Autoriaus kūryboje vyrauja grubumo, natūralumo estetika. Svarbų vaidmenį atlieka žmogaus ir namų ryšys – apsaugos ir pastovumo simbolis. Kūrybą galima apibūdinti kaip “namų kūrimą”. (Parengta pagal Kotrynos Džilavjan tekstą)

A. Šlapikas apie savo kūrybą: „Esu dirbęs su medžiu, vėliau perėjau prie metalo, dar vėliau – granito. Granitas monumentalus, turintis stabilumo jausmą, o bronza – judri, todėl mėgstu šias medžiagas komponuoti kūriniuose kartu. Medis – jaukus, šiltas, bet prastas lauke. Medžiagų naudojimas menininkui yra tarsi užsienio kalbų mokėjimas: kuo daugiau medžiagų esi pažinęs, tuo daugiau savo minčių gali realizuoti. Taktiliškumas – vienas mano kūrybos bruožų. Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas.“

 

Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre šiuo metu eksponuojama vienas A. Šlapiko darbas „Mobilus namas“.

„Mintis buvo koncentruotai išreikšti beveik kiekvieno lietuvio įgimtą svajonę turėti nuosavą namą ir tvenkinį šalia jo. Deja, istorija daugeliui tautos atsovų nebuvo palanki ir granito namas vagono pavidalu būdavo perkeliamas toliau į šiaurę. Nekilnojamasis turtas tapdavo mobiliu turtu. Sunkių objektų transportavimas volų pagalba – įprastas skulptoriams judėjimas į priekį – lėtas, bet patikimas.
Čia toks lakoniškas darbo pristatymas. Labai išsiplėsti nemoku ir nelabai mėgstu. Man geriau daugiau darbų padaryti negu apie juos kalbėti. Darbuose naudoju įvairias medžiagas ir technikas, nes čia kaip su kalbomis – kuo daugiau jų moki – tuo daugiau žmonių gali prakalbinti.” – Algimantas Šapikas.