2020 m. sausio 31 d. (penktadienį) Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre  atidaryta keturių šiuolaikinių Lietuvos  tapytojų – Gusto Jagmino, Inos Budrytės, Sigitos Maslauskaitės ir Aistės Bugailiškytės – tapybos darbų paroda „GISA“.

Kviečiame apsilankyti!

Apie autorių kūrybą

Gusto Jagmino (g. 1979) tapyboje dominuoja abstrakcija. Kurdamas jis remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti. Tapydamas jis išgrynina formas ir priartėja prie pačios tapybos esmės. Nors kūrinių pavadinimai skamba dekadentiškai ir užduoda romantizmo toną, bet kūriniai yra aktualūs šiuolaikiniame kontekste ir juose netrūksta ironijos.

„Tapydama šventuosius nevengiu tamsių spalvų tirštumo, taip man geriau sekasi kalbėti apie šventuosius personažus. Kita vertus, vis dažniau atrodo, kad visi menininkai trokšta kurti šviesiai ir gražiai. Tai tam tikra siekiamybė…“ – sako dailininkė, bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė, kurios darbai kupini barokiškos ekspresijos ir veržlumo. Nors menininkė tapo ne tik šventuosius, bet ir natiurmortus, peizažus, tačiau būtent krikščioniški siužetai išskiria ją iš lietuviškos tapybos mokyklos.

Ina Budrytė savaip derina kasdieniškus ir fantastinius motyvus, žaidžia spalvų ir dydžių santykiais, suteikdama vaizdiniams paslaptingumo. Figūros ir daiktai plokštumoje išdėliojami tarsi rebusas. Kai žiūrima į Budrytės paveikslus, apima jausmas, kad tuoj įminsime paslaptį, apie kurios buvimą seniai nujaučiame. Atrodo, dailininkės piešinius galima skaityti kaip žodžius, bet rišli istorija vis tiek nesusilipdo. Niekaip negalime aptikti kodo, kad iššifruotume vaizdus, kurie įtraukia žiūrovus į žaidimą, džiugina juos, bet kartu ir trikdo.

Aistė Bugailiškytė savo tapybos darbais ir gilinasi, ir numato. Aistė gilinasi į patį gyvenimą. Vaizduodama interjere vykstančias scenas, santykius tarp žmonių, nedideles, tačiau esmines melodramas tarp vyrų ir moterų (arba atvirkščiai), ji bando suprasti ir pagauti gyvenimo esmę. Nes gyvenimo esmė ir yra santykiai. Individo santykis su aplinka, asmens santykis su kitais ir netgi pačiu savimi…

Paroda bus eksponuojama iki kovo 2 dienos.

 

 

 

 

 

Apie parodą:

GISA

Po šiuo akronimu slepiasi keturi tapytojai: Gustas Jagminas, Ina Budrytė, Sigita Maslauskaitė ir Aistė Bugailiškytė. Šie menininkai į grupę apsijungė tarsi prisimindami primirštą lietuvių tapytojų tradiciją vienytis. Kita vertus, GISA bent kol kas nepretenduoja į labai įpareigojančių grupių gretas – nekuria manifesto, pavadinimu neapsibrėžia vieno stiliaus ir taip išlaiko plačius laisvės horizontus.
Kas vis tik vienija šios grupės narius? Visi jie nesivaiko madų – turi savo lengvai atpažįstamus stilius ir sprendžia savo išsikeltas tapybines, kūrybines užduotis. Juos jungia gražus santykis, sutampantys „biolaukai“. Šalia idėjinių priežasčių yra ir pragmatiškos, bet džiuginančios individualistinio, susiskaldžiusio meno lauko ir apskritai pabirusios visuomenės kontekste. Dirbti komandoje efektyviau ir linksmiau: pasiskirstoma darbais, parodos tampa ne dar didesnėmis šventėmis ir nuotykiais.Keliaudami po Lietuvą su paroda, autoriai atranda naujų patirčių.
Ši grupė palytėta fluksiškos ideologijos – vietoje sudėtingų koncepcijų renkamasi panirti į nuolatinį kūrybinį būvį, akcentuoti procesą, atrasti vertes kasdienybėje. GISOS idėja užgimė tapybos kvadrienalės metu, kai Gusto, Inos ir Aistės kūriniai buvo išeksponuoti vienas šalia kito. „Žiūrimės“, – nusprendė autoriai ir tarsi kontrasto principu į savo grupę pasikvietė tapytoją ir menotyrininkę Sigitą Maslauskaitę.
Gustas Jagminas veda paralelę su „Ketveriukės“ grupe ir S. Maslauskaitę prilygina Algimantui Švėgždai – abu jie ketvirtieji, tapybiniu atžvilgiu kiek kitokie nei likusi grupės dalis, bet grupei gyvybiškai svarbūs nariai. G. Jagmino įsitikinimu, GISOS narius vienija ne pasaulėžiūra, bet pasaulėjauta.O Iną su Gustu jungia ir meninės raiškospanašumai– jiems nesvetimi formos apibendrinimas, aštresnių temų lytėjimas, paradoksai, žaidimas prasmėmis.
Tapytojas tikina, kad GISOS nariams patinka „ne visai teisinga“ tapyba. Nepaisant studijų Vilniaus dailės akademijoje,visi nariai renkasi daugiau išraiškingus dalykus, palaiko artbrute(mėgėjų meno) stilistiką. G. Jagminas daugiausiai gręžiasi į XX amžiaus tapybą, o S. Maslauskaitė tęsia daugybę amžių puoselėtą krikščioniškosios ikonografijos tradiciją, savaip ją perkurdama. Gustas nelepia šiai parodai parinkęs darbus, kuriuose ryškiausiai matoma jo kūryboje atsispindinti Inos Budrytės meno įtaka. Parodoje išvysime žaismingąją, poetiškąją Gusto kūrybos dalį, o ne pastaruoju metu tapomus minimalistinius, egzistencinius, lakoniškus kūrinius.
Ina Budrytė pastebi, jog grupės trijulė yra emociniai tapytojai, pradedantys nuo savęs ir tik tada ieškantys bendražmogiškumo, Sigita – priešingai – pirmiausia atsiremianti į istoriją ir tuomet ją perleidžianti per save. Ina parodai atrinko įvairių laikotarpių kūrinius, juose aiškiai atsiskleidžia Inos prielankumas savamoksliams menininkams – ją žavi pastarųjų laisvumas, stipri įtaiga. Jos paveikslo istorijas inspiruoja aktualus įvykis, bet tapanti ranka gali nuvesti į visai naujus kontekstus, centru tampa išraiškinga detalė, diktuojanti ir kitus kompozicijos dalyvius. Savo istorijas pasakoja ir linijos bei spalvos.
Sigita Maslauskaitė jau kurį laiką domisi marginaliais, paribių reiškiniais. Kaip vieną tokių atvejų ji mato ir keturių profesionalių tapytojų eksperimentą – GISA. Profesionalūs dailininkai,atsisakę konkuravimo dėl kuo labiau prestižinių galerinių erdviųsostinėje, vežioja parodas po provincijas. Ir jų laukė malonus atradimas – tapytojai Lietuvos mažesniuose miesteliuose buvo pasitikti su kokybiškomis erdvėmis, profesionalia pagalba ir susidomėjusiais lankytojais.
Gustą ir Iną Sigita mato kaip poetus, Aistę – kaip savitą šviesos, liūdesio ir didingumo meistrę.Save Sigita apibūdina kaip prozininkę, besiremiančią pasakojimu, ikonografija. Šiai parodai Sigita kūrinius atrinko kontrasto principu. Turėdama prie grupės kolekcijos labiau tikusius savo peizažus, ji pirmenybę teikė figūratyvui, komiksiniamstilių.
Aistė Bugailiškystė – GISOS susibūrimo į grupę iniciatorė, krikštamotė. Parodoje ji rodo pačius naujausius kūrinius. Juose tapytoja nagrinėja antikvarinį interjerą, kuris ją supa kasdienybėje. Pastaruoju metu Aistė jaučia nenumaldomą entuziazmą tapyti – net baltos drobės baimė, taip kankinanti daugumą tapytojų, yra dingusi.
Menininkė nuolatos pertapo savo paveikslus, siekia juos vis tobulinti, gryninti. Naujausiuose jos paveiksluose interjerai šviesūs, pasteliniai, gyvybingi, lyg juose tik ką būtų gyvenę, buvę, bendravę žmonės, neseniai dingę iš Aistės tapybinio repertuaro. Autorė siekia, jog jos paveikslai būtų gana detalūs ir realistiški – kad atpažįstamumas jungtųsi su savitumu.
GISA – įdomus reiškinys šiuolaikinės tapybos padangėje, kuriame profesionalumas ir marginalumas, skirtybės ir vienovės, humoras ir rimtis susilieja į vientisą darinį, į neformalų, spontanišką ir atmosferišką eksperimentą.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė