APIE JUDESĮ IR ŠVIESĄ VYTAUTO ŠERIO KŪRYBOJE
Žymaus lietuvių menininko Vytauto Šerio (1931–2006) paroda Anykščių Angelų muziejuje yra pavadinta jo paties ištartais žodžiais: „Nėra nieko didingiau už šviesą“. Daugelyje žinynų, enciklopedijų ir dailės istorijų V. Šerys yra siejamas su „XX a. šeštajame dešimtmetyje vykusiu meninės raiškos atsinaujinimu“. Taip ir yra. Ir pagrindinis šio kūrėjo darbo įrankis yra ne skulptoriaus kaltas, tapytojo teptukas ar poeto plunksna (V. Šerys yra skulptorius, tapytojas, poetas viename asmenyje ir visose šiose raiškose tuo pačiu metu), o šviesa. Ne veltui dailėtyrininkė Ieva Pleikienė, pristatydama ypač specifinę, savotišką, charakteringą skulptoriaus (nes vis tik V. Šerys dar 1956 metais yra baigęs skulptūros studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute – dabar Vilniaus dailės akademija) veiklos sritį – medinę plastiką, yra taikliai pastebėjusi, kad tai prilygsta „šviesos ir šešėlių medžioklei“. Belieka tik pridurti, kad taip – šviesa niekuomet neegzistuoja be tamsos. Šviesa svarbi mediniuose ir bronziniuose V. Šerio darbuose. Žinoma, jos santykis su skirtingomis medžiagomis yra kitoks. Į medį – jo jautriai išskaptuotas formas ir švelniai nušlifuotus paviršius – ji geriasi it jūros vanduo saulės spiginame pakrančių smėlyje. Bronzą šviesa glamonėja ir netgi bučiuoja savo aistringai drėgnomis lūpomis. Tapyboje šviesa pulsuoja gyslomis ir nerviniais receptoriais. Čia ji tiesiog sproginėja, skaidydamasi ir redukuodamasi į atskiras bei kontrastingas, viena į kitą įsismelkiančias ir tuoj pat, gyvsidabriškai viena nuo kitos atšokančias spalvas. Galop poezijoje, kuri gyvuoja tarp V. Šerio skulptūrų ir paveikslų it doras ir išmintingas karalius tarp patikimiausių ir protingiausių savo patarėjų. Pamatykime vos vieną posmą: „Tu esi supersaulių danguj,/ Greitai degančioj mano dienoj./ Vakarinių žarų mano, meile./ Erškėtrožių lašais/ Atsisveikina vasaros./“.
Paroda Anykščiuose atskleidžia visą Vytautą Šerį – nuogai jausmingą (kažkodėl spaudinėjant kompiuterio mygtukus, šaltas ir negyvas aparatas pastarąjį žodį bandė ištaisyti į „skausmingą“ – tačiau jeigu šio menininko darbai ir būna skausmingais, toji kančia atrodo gražiai ir katarsiškai nuskaistinančiai) ir poetiškai muzikalų. Kartu virtuoziškai tikslų. Šis dailininkas groja kiekviena forma, kiekviena spalva ir paviršiumi. Tuo pačiu čia nėra nei vieno nereikalingo elemento, viskas sujungta, suleista tvirtai it koks senų laikų valstiečio darbo įrankis. Kita vertus, atidžiau pažvelgus į bet kurį V. Šerio kūrinį – nesvarbu kuriais metais atsiradusį ir kokioje medžiagoje pagamintą, galima pastebėti, jog tai yra be galo vientisa, universalu ir, svarbiausia – gyvybinga, skulptūroms ir paveikslams (tapybos darbams ir jiems lygiaverčiams piešiniams) judant amžinybės judesiais bei ritmais.
Dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus
https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=367
Birželio 19 d., šeštadienį, 18 val. Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11). vyko parodos pristatymas, kuriame dalyvavo menotyrininkas Vidas Poškus, dailininko dukra Saulė Šerytė (mecosopranas) ir Donaldas Račys (fortepijonas).
Paroda veiks iki 2021 m. liepos 11 d.
Vytauto Šerio parodos atidarymo akimirkos
