Anykščių menų centras | Susitikimai su angelais 

Susitikimai su angelais

Beatričė Kleizaitė-Vasaris

SUSITIKIMAI SU ANGELAIS

(ištrauka iš knygos ANGELAI)

Angelai ir šiandien yra pasaulio dalis – saugotojai ir gelbėtojai, budėtojai ir paguodos teikėjai. Jie apsireiškia įvairiausiais pavidalais – ir kaip dangiškieji svečiai su tradiciniais sparnais, dėvintys baltus rūbus ir juostas, ir kaip mirtingieji žmonės, ir kaip maži vaikai ar ištikimi gyvulėliai – šunys ar net žirgai; taip pat jie apsireiškia šviesomis ar – labai dažnai – tik balsais. Susitikimai su angelais dažnai įvyksta gyvybei ar sveikatai pavojingose situacijose, kai staiga viskas išsisprendžia lyg iš niekur pasirodžius figūrai. Visuose pasakojimuose angelas pasirodo trumpam ir pradingsta. Be abejo, nelaimės, ligos neišvengiamai yra dalis mūsų gyvenimo, ir tai normalu, o antgamtiniai, nepaaiškinami įvykiai yra išimtys. Todėl jie taip domina žmones.

Šiandien apie angelus spausdinamos knygos, tapomi paveikslai, kuriami filmai ar TV serialai. Visa tai žavi mirtinguosius. Ypač didelio populiarumo sulaukia knygos, kuriose aprašyti tikri atsitikimai, kai žmonės buvo angelo perspėti, apsaugoti ar kaip kitaip paveiktas jų gyvenimas. Joan Wester Anderson knygoje Where Angels Walk (liet. Ten, kur vaikšto angelai) aprašo savo patirtį rengiant publikacijai liudijimus tų žmonių, kurie tiki, kad gyvenime buvo sutikę žmogaus ar kitokio pavidalo dangiškąją būtybę. Kai ji pasiskelbė ieškanti tokių žmonių, gavo šimtus laiškų.Taipogi ir garsus olandų gydytojas dr. H. C. Moolenburgh savo pirmąją knygą Walking with Angels (liet. Vaikščiojant su angelais) sudarė iš savo pacientų pasakojimų; o vėliau, gaudamas vis daugiau laiškų su patirčių aprašymais, išleido ir daugiau knygų. Keletą knygų apie susitikimus su angelais išleidusi Sophy Burnham iš anksto buvo prašiusi leidėjo, kad paskelbtų prašymą atsiliepti žmones, galinčius papasakoti savo susitikimų su angelais išgyvenimus; kiti autoriai gavo žinių iš besilankančiųjų paskaitose ar pašnekesiuose. Ir daugiau autorių šia tema yra išleidę ne vieną knygą.

Rengdama šią knygą ir aš ieškojau ir naudojausi informacija iš daugelio šaltinių: šventraščio, enciklopedijų, knygų bei žurnalų, kur aprašytos autentiškos patirtys. Žmonių, įgijusių panašias patirtis, yra visame pasaulyje, taip pat, neabejoju, ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad ateityje bus galima surinkti pakankamai lietuvių pasakojimų ir išleisti knygą apie angelus Lietuvos žmonių gyvenime. Jau dabar prašoma asmenų, kurie yra patyrę angelų pagalbą, aprašyti ją ir atsiųsti į Angelų Muziejų Anykščiuose.

Skaitant apie įvairius angelų apsireiškimus, galima juos suskirstyti į kelias skirtingas grupes: vieni pasakotojai išgirdę balsą ar pajutę prisilytėjimą, pas kitus angelas atėjęs žmogaus, šuns ar kitokio gyvulėlio pavidalu, dar kiti matę skaisčią šviesą. O štai F. S. Smythe, 1933 m. britų ekspedicijos narys, kopdamas į Everestą, jautęs „draugišką buvimą šalia, kuris lydėjo visą laiką, ir jis nebijojo, nes žinojo, jog yra saugomas pavojinguose kopimuose sniegu užklotomis uolomis“. (F.S. Smythe, Camp Six: An account of the 1933 Mount Everest Expendition. London: Hogder and Stroughton, Lts. 1937, p.262).

Sykį po J. W. Anderson paskaitos priėjusi moteris pasakojo: ji miške paklydusi, ėjusi ir ėjusi prietemoje ir staiga pašiurpusi, pamačiusi savo pačios pėdsakus – supratusi, jog jau eina ratais. Staiga pajutusi malonų rankų prisilietimą prie veido, ir švelnus balsas liepęs jai eiti tiesiai. Ji taip ir padarė ir beveik už mylios horizonte pamatė savo namus. „Praėjo 40 metų, bet aš vis jaučiu tą ranką ir girdžiu malonų balsą“, – sakiusi moteris.

Palytėjimas gali būti švelnus – lyg užuomina, kad esi globojamas, gali būti tik kuždesys ar paglostymas. Gali būti ir fizinis, stiprus – kone suspaudimas, tačiau nematomas. Viena moteris pasakoja patyrusi antgamtinės jėgos poveikį, kai eidama iš darbo sustojo ant šaligatvio palaukti, kol užsidegs žalia šviesa. „Staiga kažkas mane griebė už dešiniojo peties ir taip smarkiai patraukė atgal, kad aš vos nepargriuvau. Tą akimirką dideliu greičiu išniręs automobilis peršoko šaligatvio kampą būtent toje vietoje, kur aš stovėjau, ir nulėkė tolyn. Aš atsigręžiau padėkoti savo gelbėtojui, tačiau už nugaros nieko nebuvo, nieko nesimatė ir tolėliau – aš buvau vienintelė, norėjusi pereiti į kitą gatvės pusę. Kelias minutes suglumusi pastovėjau, tada atsargiai perėjau gatvę ir pasukau namo, supratusi, kad mane išgelbėjo ne žmogus“.

Mums padedantys angelai gali būti labai stiprūs ir atkaklūs. Taip atsitiko vienai mergytei Tenesio valstijoje. Ji, pažaidusi su kaimynų vaikais, kaip visada per laukus bėgo namo ir jau buvo bešokanti per griovį, kai staiga ore ją sulaikė nematomos rankos, tvirtai sugriebusios už abiejų alkūnių. Mergaitė, nors abi jos kojytės jau buvo pakilę šuoliui, taip ir liko šioj griovio pusėje. Nustebusi ji nuėjo iki griovio krašto ir pamatė, kad kaip tik toje vietoje, kur būtų nušokusi, buvo susirangiusi didžiulė barškuolė gyvatė.

Tai – fizinė angelų intervencija, ypač dažnai pasitaikanti kelionėse. Nematoma ranka sugriebia žmogų ir ištraukia iš po artėjančio sunkvežimio ratų, pasuka į šalį vairą ir padeda išvengti susidūrimo ar sustabdo automobilį degant žaliai šviesai, kai nesilaikydama taisyklių kita mašina dideliu greičiu lekia per raudoną. Tai –tipiški scenarijai. Kartais, kai žmogų, atrodo, visiškai apleidžia jėgos, jis vieną akimirką pasijunta neįprastai stiprus ir pajėgia atlikti nepaprastą veiksmą. Kaip ir ta maža mergaitė, kuri, žaisdama su vaikais skiniuką, slėptis įlindo į išmestą seną šaldytuvą. Ir – užsitrenkė durys! Išsigandusi ji pradėjo šaukti ir daužyti duris iš vidaus, bet jos pastangos liko bergždžios. Kai mergaitė buvo jau vos gyva iš baimės uždusti, staiga išgirdo telepatinį balsą: „Stumk dangtį į viršų!“ Ji pabandė ir pajuto,  kas kažkas jos rankoms suteikė nepaprastą jėgą. Šaldytuvo viršus pakilo, ir ji išlindo laukan. Išsigelbėjusi mergaitė sunerimo, kad tėvas gali supykti pamatęs išardytą šaldytuvą, bandė tą viršų vėl uždėti, bet nepajėgė net kilstelėti…

Medicinos moksle teigiama, jog žmonėms, kurie girdi balsus, reikalinga profesionali pagalba; jiems paprastai rekomenduojama psichiatro priežiūra. Tačiau ne visada tai lemia liga – yra žinoma, jog balsus girdėjo ir visai sveiki žmonės. Taip buvo jau seniausiais laikais. Senovės graikų filosofas Sokratas nuolatos girdėjo jį saugančios dvasios balsą, kuris jį perspėdavo, bet niekada nesakydavo, ką reikėtų daryti. Rašoma, jog sykį einantį su bičiuliais Sokratą niekad neklystanti dvasia perspėjo neiti už gatvės kampo, tačiau juokdamiesi bendrakeleiviai nepaklausė perspėjimo ir staiga buvo partrenkti ir gerokai aplamdyti būrio bėgančių kiaulių. Taip pat balsus girdėjo pranašai, šventieji, mistikai, kurie juos priskirdavo Dievui, angelams, mirusiems artimiesiems ar kitoms nematomoms būtybėms. Šv. Joana Arkietė (Žana d‘Ark), paprasta kaimo mergaitė, nieko neišmananti apie karybą bei kovas, sugebėjo vesti didžiulę prancūzų armiją ir laimėti prieš Anglijos kariuomenę.

Telepatiniai balsai nėra girdimi nuolatos, o tik tais momentais, kai labiausiai reikia – dažniausiai, kai žmogui gresia pavojus.1988 m. gruodžio mėn. Fate žurnale Sally Wolverton aprašo įvykį vingiuotame West Virginia kelyje. Automobiliu ramiai sau keliavusi šeima netikėtai išgirdo: „Atsargiai!“ Žmona suirzo:  „Dėl Dievo, mielasis, aš nesu pasiruošusi tavo kvailiems juokeliams“. Suglumęs vyras bandė teisintis, kad jis nieko nesakęs, kai staiga kitas balsas suriko: „Atsargiai!“. Jie patikrino radiją, daiktadėžę, nes dukrai atrodė, jog balsas sklido iš ten. Tik staiga abu balsai jau grėsmingai suriko: „Atsargiai!!!“. Visiškai sutrikęs vyras šalikelėj sustabdė mašiną, ir tą pat akimirką iš už posūkio dideliu greičiu išniro kita mašina, lekianti viduriu kelio. Jeigu jie nebūtų pasitraukę ir sustoję, būtų neišvengiamai susidūrę kaktomuša.

Panašiai yra atsitikę ir man. Monrealyje po spektaklio „Pinigėliai“ lietuvių kolonijoje su didele grupe aktorių važiavome pas mane. Į automobilį susigrūdome kiek tik tilpo: priekyje šalia vairuojančio mano aktoriaus Juozo atsisėdau aš su dviem mažom dukrytėm ant kelių. Užpakalinėje sėdynėje taipogi susikimšo dvigubai daugiau žmonių negu leistina. Sankryžoje netoli namų aš pasakiau: „Suk į dešinę“. Juozas tik spėjo kiek suktelėti, kai į gatvę, iš kurios mes ką tik išvažiavome, slysčiodama į visas puses didžiausiu greičiu atlėkė mašina, su trenksmu išmušė vitriną ir įlėkė į parduotuvę. Paskui sužinojome, jog tos mašinos vairuotoją ištiko širdies smūgis, ir automobilis lėkė nebevaldomas. Juozas atsiduso: „Ačiū Dievui, kad mums reikėjo sukti į dešinę, kitaip būtume neišvengiamai susidūrę“ – „Ne, mums į dešinę sukti nereikėjo, – pasakiau aš, – nes mano buto durys – šalia durų parduotuvės, į kurią įlėkė mašina“ – „Tai kodėl tada liepei sukt į dešinę?“, – be galo nustebęs paklausė Juozas. O aš net neprisiminiau, kad būčiau ką nors sakiusi. Supratome, kad tai angelas sargas mus išgelbėjo, ir vietoj teatralų puotos nuvažiavome į bažnyčią maldoje padėkoti už išgelbėtas gyvybes.

Tai buvo ne pirmas atsitikimas mano gyvenime, kai angelas perspėja ir per mane gelbsti visą grupę žmonių. Pirmasis kartas buvo dar vaikystėje. Nemažas būrelis mūsų, vaikų, karštą dieną sumanėme pasipliuškenti kaimynų kūdroje. Prie didelio gluosnio sumetėme drabužėlius ir sušokome į vandenį. Nors nuo Kauno artėjo juodas debesėlis, bet mums tai buvo nė motais! Aš buvau ką tik išmokusi pasinerti: sulaikai kvapą – ir niurkt į vandenį! Taip džiaugsmingai benardydama staiga išgirdau balsą, šaukiantį mane vardu ir liepiantį eit namo. Tai nebuvo mano mamos ar tarnaitės balsas, bet toks savas ir mielas. Iškėlusi galvą iš vandens, paklausiau, kas mane šaukė. Vaikai papurtė galvas – niekas… Tada panėriau dar kartą ir vėl girdžiu, bet jau įsakmiai: „Bitute, bėk namo!“ Gerokai supykau, manydama, kad bičiuliai iš manęs tyčiojasi, ir griežtai paklausiau, kas gi mane šaukė. Niekas… Dar kartą panėriau ir jau net neprisimenu, kokį balsą girdėjau, bet staiga iššokau iš vandens ir kojos pačios ėmė nešti namų link, o visi vaikai lyg išgąsdinta avių banda pasileido paskui mane. Pabėgėjus gal kokį šimtą metrų, staiga po kojomis pasipylė kibirkštys, ir mes uždusę įlėkėme į namą. Pasirodo, jog žaibas trenkė į tą gluosnį prie balos, kur sėdėjo mano bičiuliai, ir jeigu ne balsas, įsakęs man bėgti namo, tikriausiai ne vieną būtų nutrenkęs žaibas.

Nesiliauja diskusijos, ar tokie balsai yra nematomų dvasinių būtybių, ar ateina iš žmogaus pasąmonės. Platonas manė, jog balsas kyla iš dieviškosios žmogaus sielos dalies. Jis teigė, jog kiekvienas žmogus gali sutvirtinti šį vidinį balsą, ieškodamas išminties ir puoselėdamas dorybes, bet pilnas tuštybės gyvenimas ir ydos jį nuslopina. Žmonės, kurie yra girdėję balsus, dažnai juos įvardina būtent kaip vidinį balsą, bet jis nėra sąmoningas. Kartais balsas girdimas iš tikrųjų, lyg sklindantis iš šalies, bet jeigu žmogus atsigręžia pažiūrėti, kas kalba, dažniausiai nieko nepamato. Catherine Marshall knygoje A man called Peter  (liet. Vyras, vardu Piteris), aprašo, kaip antgamtinis balsas išgelbėjo jos vyro, garsaus pamokslininko, gyvybę. Jis temstant ėjo namo per viržiais apaugusią dykynę, ir staiga kažkas jį griežtai pašaukė: „Peter!“ Vyras nustebęs paklausė, kas jį šaukia, bet atsakymo nesulaukė ir  gūžtelėjęs pečiais vėl tęsė kelionę. Balsas šį kartą jau įsakmiai sušuko „Peter!!“ Vyras stabtelėjo taip staigiai, kad net suklupo. Keldamasis ištiesė ranką atsiremti į žemę ir didžiausiai savo nuostabai pajuto, jog ten – tuščia erdvė. Vyriškis buvo ant pačios gilaus karjero briaunos, ir dar vienas žingsnis būtų buvęs lemtingas.

Štai kitas įvykis, aprašytas dr. H. C. Moolenburgh. 1982 m. gražią, saulėtą gegužės dieną Limburge (Olandijoje) jauna sutuoktinių pora su pusantrų metų dukryte Ana sustojo pakelės kavinukėje. Kol padavėjas priiminėjo užsakymus, mažoji Ana išlindo pro kavinės terasos turėklus ir patraukė tiesiai į kelią, kuriuo be paliovos švilpė automobiliai. Apimti panikos tėvai šoko mergaitę vytis. Kai Ana jau buvo bežengianti į kelią, staiga priešais ją atsirado miela, šviesiaplaukė kokių 4 metų amžiaus mergaitė. Ji ištiesė rankutę ir sustabdė Aną. Tuoj ją į glėbį čiupo atbėgęs tėvas, šaukdamas: „Daugiau niekad viena nenueik nuo mamytės ir tėvelio!“. Pribėgo ir motina, ir abu atsisuko padėkoti mergaitei, išgelbėjusiai jų dukrelės gyvybę, tačiau jos niekur nesimatė. Mergaitė tiesiog išnyko ore… Skaitytojus be galo sujaudino, kad mergaitės angelas sargas prisiėmė mažos mergaitės pavidalą. Jeigu jis būtų pasirodęs kaip suaugęs vyras ar moteris, mergaitė greičiausiai būtų išsigandusi ir bėgusi tolyn – po automobilių ratais.

Viena iš senųjų dr. H. C. Moolenburgh pacienčių pasakojo savo vaikystės nutikimą. Vieną rytą ji, 14-metė, su drauge dviračiais išvažiavo pasivažinėti į kopas. Mergaitės džiaugėsi iškyla tyloje, nuošaly nuo kasdienybės triukšmo, kai staiga prieš jas tartum išdygo šviesiai mėlynu kombinezonu apsirengęs vyriškis. Jis išskėtė rankas ir liepė joms sustoti. Jis buvo labai gražus, veidas spindėte spindėjo gėriu, tad mergaitės jo neišsigando. Vyras neleidžiančiu prieštarauti balsu tarė: „Toliau važiuoti uždrausta“, ir mergaitės paklusniai pasuko atgal. Jos neturėjo nė mažiausio supratimo, kas čia vyksta. Kitos dienos rytiniame laikraštyje pasirodė žinia, jog tose pačiose kopose psichopatas išprievartavo ir nužudė 12 metų mergaitę. Draugės suprato, kad tai įvyko kaip tik tuo metu, kai ir jos buvo kopose, ir suvokė, kad jas sustabdė ir taip išgelbėjo ne mirtingasis.

Tačiau kyla klausimas, kodėl jis neišgelbėjo anos, nužudytosios, mergaitės? Ar jis negalėjo? Ar tai Likimo paslaptis?.. Į tokius klausimus niekas negali atsakyti, vienintelis atsakymas – nežinomi mums Dievo keliai… Bet kokį stebuklingą išgelbėjimą reikia laikyti konkretaus žmogaus gyvenimo stebuklu, išimtimi, o ne įprastu įvykiu bet kokio žmogaus gyvenime. Žurnale Guidepost Marilyn Carlos iš Kalifornijos rašė apie moterį, kuri, būdama 10 metų, temstant valtimi išplaukė į ežerą. Netrukus visai sutemo, ir mergaitė išsigando, nebesuprasdama, kur esanti. Staiga tolumoje ji pamatė švytinčią žmogaus figūrą. Žmogus laikė žibintą ir jai signalizavo. Mergaitė, sutelkusi visas jėgas, irklavo gelbėtojo link. Kai ji saugiai pasiekė krantą,  figūra pradingo be pėdsakų. Šis pasakojimas apie mergaitės išsigelbėjimą mums yra tarsi graži metafora apie tai, jog šio pasaulio nakty, kai esame pasimetę kelyje, yra krantas, į kurį esame saugiai vedami.

Įdomus atsitikimas įvyko 1958 m. Omahoje. Jauna mergina, vardu Jean Ondracek, su savo seserimi Pat ir dviem draugėm mėgavosi savaitgaliu prie ežero. Merginos džiaugėsi, kad be jų prie ežero daugiau nieko nebuvo. Jos ežero pakrantėje kaitinosi saulėje, o Jean, vienintelė mokėjusi plaukti, įbrido į ežerą. Mergina nė nepajuto, kaip nuplaukė pernelyg toli. Jėgos ėmė sekti, o krantas – dar toli, ežeras – gilus. Ji pradėjo šauktis pagalbos ir mojuoti rankomis, bet niekas jos neišgirdo. Išsigandusi, kad prigers, Jean pradėjo balsu  melstis: „Dieve, gelbėk, Dieve, gelbėk mane“… Staiga ji pamatė vandeny kažką plūduriuojant – lyg tai  seną, apleistą valtelę, ir sutelkusi paskutines jėgos, nuplaukė jos link. Tai tikrai buvo sena, skylėta, be irklų kanoja, inkaru ar kuo kitu pritvirtina prie ežero dugno. Mergina galėjo į ją įsikibti ir valandėlę atsikvėpti. O laikas bėgo, saulė slinko vakarop, ir atrodė, jog pakrantėj likusios mergaitės jos dar nepasigedo. Jean, vis dar laikydamasi už slidžių kanojos kraštų, jautė, kad tokia išsigandusi ir nusilpusi nebegalės vėl perplaukti ežero ir grįžti pas drauges. Ji vėl pradėjo verkti ir šaukti: „Gelbėkit, gelbėkit!“. Staiga išgirdo vandens pliuškenimą ir pamatė nedaug už ją vyresnį jauną vyriškį ant burlentės. „Reikia pagalbos?“, – ramiai paklausė jis. „Taip, aš nebeturiu jėgų grįžti atgal, – atsakė ji. – Bet iš kur jūs atsiradote, aš nemačiau nieko plaukiojant“? Jaunas vyras paaiškino: „Aš esu saugos inspektorius, ir viena iš mano pareigų yra gelbėti vandenyje žmones. Manai, kad negalėtum parplaukti atgal?“ – „O ne!“ – sušuko Jean. „Na, na, tu gali, – užtikrintai nusišypsojo vyriškis. – Aš plauksiu šalia tavęs visą laiką, kol pasieksi krantą“. Jis atrodė toks patikimas, ir Jean, sukaupusi visas likusias jėgas, pradėjo plaukti. Saugos inspektorius laikėsi žodžio, plaukė šalia ir visą laiką ją stebėjo. Pagaliau pasiekė smėlėtą pakrantę. Merginos dar tebegulėjo ant savo rankšluosčių. „Kas tau atsitiko? – paklausė Pat. – Taip ilgai nesugrįžai“ – „Aš būčiau nuskendusi, ir jeigu ne gelbėtojas…“ – „Koks dar gelbėtojas?“ – nustebusi paklausė Pat, žiūrėdama už Jean. „Saugos inspektorius, kuris parplaukė drauge su manim“, – atsakė Jean ir atsigręžė jį parodyti, tačiau nei ant kranto, nei vandenyje nebuvo jokio žmogaus. Mergaitės nematė, kad ją kas nors būtų atlydėjęs, o vėliau sužinojo, kad šio ežero pakrantės yra nestebimos ir jokio inspektoriaus nėra.

Angelologė Betty Maltz teigia, kad angelai niekad nesaugo žmonių, kurie savo valia laužo visuomenės ar prigimties dėsnius ir įstatymus, pvz., perdaug greitai važiuoja, vagia, skriaudžia kitus ir panašiai. Greičiau pagalba ateina, kai sąmoningai jos maldaujama. „Palaiminti tie, kurie nematę įtikėjo“. Aprašyti išgyvenimai ir yra tiems, kurie nori tikėti ir jiems paaiškinimų nereikia, gi netikintiesiems jokie paaiškinimai nepadės.

Daugelis žmonių sutinka savo angelus keliaudami arba vairuodami automobilį. Dažniausiai tai būna perspėjimai, įsakymai pasukti į šoną, sustoti, o kartais ir fizinė pagalba. Nepažįstamasis atsiranda lyg iš niekur, per kelias minutes išsprendžia problemą ir vėl pradingsta. H. C. Moolenburgh sako, jog „kontaktai su dangumi daugumai sukelia lyg sapno būseną, sąmoningumo pakitimą ir tai, kas kitu laiku atrodytų keista ar neįtikėtina, tuo metu atrodo visiškai normalu.“ Juk mums ir sapnuose neatrodo keista, kai mes skrendame, tačiau kai pabundame, žinome, jog tai neįmanoma.

Jau ne sykį minėtas angelologas H. C. Moolenburgh pateikia pavyzdį apie senyvos poros išvyką per Pirėnų kalnus netoli Andoros. Kelias ėjo šalia siauro gilaus tarpeklio. Juos užklupo pūga su didžiuliu vėju, automobilis nuslydo iki pat tarpeklio pakraščio taip, kad nebuvo galima nei apsisukti, nei grįžti atgal. Blogiausia, kad esant tokiam blogam matomumui kiekvienu momentu į juos galėjo atsitrenkti kita atvažiuojanti mašina ir nustumti juos į tarpeklį. Bagažinėje buvo sniego grandinės, bet vairuotojas nemokėjo jų uždėti. Staiga iš akinančios sniego pūgos pasirodė gražiai apsirengęs vyriškis, nustūmė automobilį nuo pakriaušio, uždėjo grandines ir nieko nepasakęs nustebusiai keleivių porai patraukė toliau. Vairuotojas jį nusivijo ir, norėdamas išreikšti padėką, bandė į rankas įsprausti banknotą, bet vyriškis šypsodamas tarė: „Atiduok pinigus kam nors kitam“.  Tada apsisuko ir nuėjo į priešingą pusę nei buvo atėjęs. Akivaizdu, jog jis neatėjo iš kitos kur nors tolėliau sustojusios mašinos, nes būtų grįžęs atgal. Tik tada sutuoktiniai suprato, jog tai buvo kažkas ne iš šio pasaulio, juolab kad ant vyriškio drabužių per siaučiančią pūgą nebuvo nė krislelio sniego. Ar tai buvo pakelės angelas? Labai galimas daiktas, jog taip.