Gegužės 1 d. Angelų muziejuje–Sakralinio meno centre atidaryta vizualiojo meno paroda „Ieškojau laimės kitiems – laimingu tapau pats“, dedikuojamos Juozui Tumui – Vaižgantui.
Parodoje dalyvauja – Laima Drazdauskaitė, Tomas Genevičius, Patricija Gilytė, Petras Lincevičius, Vladas Oržekauskas, Povilas Ramanauskas, Aistė Ramūnaitė, Rosanda Sorakaitė, Ramunė Staškevičiūtė, Aušra Vaitkūnienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Paroda veiks iki gegužės 15 d.
Nuotraukos Anykščių menų centro
Šiemet sukanka 150 metų, kai Anykščių krašte, Maleišiuose, gimė Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis prisimenamas ne tik mokyklose ar privalomose programose. Įvairiomis meninėmis formomis ir kultūriniais renginiais paminimas legendinis kanauninkas rašytojas Vaižgantas: ruošiama istorinė dokumentinė paroda ir literatūros skaitymai Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, šiemet bus išleistas Vaižganto raštų paskutinis tomas (25), skirtas epistoliariniam žanrui, o Dailininkų sąjungos galerija (Vilnius) parengė projektą „Vaižgantas šiuolaikinėje dailėje“, kurio kontekste organizuojamos parodos Anykščiuose, Kaune bei Vilniuje.
Parodos kuratorė dr. Kristina Budrytė-Genevičė teigia, jog pirmąja projekto paroda Anykščiuose norima nusilenkti gimtajam Vaižganto kraštui ir priminti, kaip jis mylėjo meną: „Dar 1918 metų pabaigoje savo straipsnyje „Pamėgime dainą-dailę!” tarsi manifeste kreipėsi į jaunos Lietuvos respublikos piliečius: „Pamėgime dailę, nesišalinkime jos. Ji mums visakeriopai atsigerins“. Tekstą baigė pranašiškai: „Neproteguoti? Nepriminėti visuomenei, kad savo talentingųjų neužmirštų? Ne! Minėkime juos – jie mums reikalingi”. Ir taip iki savo mirties jis rūpinosi menininkais ir kultūra. Dar ir dabar menininkų būrelis įžengęs į Vaižganto memorialinį muziejų-butą, vedėjo Alfo Pakėno pasitinkamas žodžiais – „kaip Vaižgantas būtų džiaugęsis matydamas savo namuose tiek daug kūrėjų!“.
Vaižgantui dedikuota ekspozicija susideda iš įvairių meno šakų: tapybos, akvarelės, tradicinės ir kompiuterinės grafikos, videomeno. Paties Vaižganto asmenybė buvo įvairiapusiška: jis kreipė dėmesį ne tik į tradicines meno rūšis (teatrą, dailę), bet ir rašė tuomet dar apie naujus menus – kiną, fotografiją. Todėl ne tiek svarbu, kokia menine forma rekonstruojami prisiminimai apie kunigą-rašytoją, bet koks turinys atnešamas į šiandieną iš pusantro šimto metų laikotarpio sluoksnių. Įprasta apie kokią nors istorinę vietovę sakyti, kad ji slepia savyje daugiasluoksnį gyvenimą, bet asmenybė daugiasluoksniškumo turi taip pat daug, o kai kurie klodai gali atsiverti tik dabar, po ilgo laiko.
Todėl nenuostabu, kad daugelis menininkų, dalyvaujančių parodoje, kaip išmintingi archyvarai, iš vieno kito Vaižganto daikto, prisiminimo, atkurtos mintyse vietos ar seniai nutikusios istorijos išskleidžia visą pasaulį; drąsiai improvizuoja Vaižganto tema, suteikia istorinei rekonstrukcijai naujas menines erdves ir struktūras. Vaižgantas šiuose kūriniuose tampa itin šiuolaikiškas ir gilus, nors ir visai tiesiogiai nevaizduojamas. Per kolektyvinius simbolius ir kiekvieno parodos dalyvio kurtą savotišką vaižgantišką ikonografiją, atsiskleidžia paprasta tiesa: Vaižgantas nėra stabilus monolitinis darinys, kažkada seniai išmoktas ir primirštas. Jis kaip ir jo nepamainoma eisena: plaukianti, skriejanti, judanti dalelė tarp mūsų visų, ir istorijoje, ir dabartyje.“
Projekto partneriai: Anykščių menų centras, Angelų muziejus – Sakralinio meno centras, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
