Anykščių menų centras | Dokumentinio filmo „Sugrįžimas“ pristatymas, susitikimas su filmo režisiere Dalia Kancleryte ir ikonų tapytoju Borisu Jokubauskiu 

Dokumentinio filmo „Sugrįžimas“ pristatymas, susitikimas su filmo režisiere Dalia Kancleryte ir ikonų tapytoju Borisu Jokubauskiu

19 Spa Dokumentinio filmo „Sugrįžimas“ pristatymas, susitikimas su filmo režisiere Dalia Kancleryte ir ikonų tapytoju Borisu Jokubauskiu
Print Friendly, PDF & Email

Spalio 19 dieną Sakralinio meno centre–Angelų muziejuje vyko dokumentinio filmo „Sugrįžimas“ pristatymas, susitikimas su filmo režisiere Dalia Kancleryte ir ikonų tapytoju Borisu Jokubauskiu.

Filmo „Sugrįžimas“ režisierė Dalia Kanclerytė jautriai papasakojo apie skaudžią savo gyvenimo patirtį ir tikėjimą Dievu, padėjusiu ištverti gyvenimo negandas. Filmų ir renginių režisierė yra sukūrusi trylika dokumentinių filmų. Pirmasis jos filmas „Pakuta mano meilė“ sukurtas 2005 metais. 2015 metais sukurtas filmas „Sugrįžimas“ pasakoja apie ikoną, kaip apie dar vieną erdvę, kurioje Dievas mus kalbina ir kviečia į susitikimą. Filme pasakojama apie ikonų gimimą šiandien, kalbinami Lietuvoje gyvenantys ikonografai brolis Carlo Bertagnini ir Marius Viluckas. Nufilmuotos dvi seniausios Lietuvos bažnyčiose esančios ikonos, tapytos ant medžio: Vilniaus Šv. apaštalo Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje esanti Lukiškių Dievo motinos ikona ir du gaisrus pragyvenusi Tverų bažnyčios Dievo motinos ikona (Telšių apskr.). Renginio dalyviai sužinojo, kodėl ikonos grįžta į katalikų bažnyčią bei susipažino su ikonų tapytoju Borisu Jokubauskiu.

Po filmo Borisas Jokubauskis gyvai papasakojo, kaip vyksta ikonų tapymo procesas šiandien, demonstravo priemones ir medžiagas su kuriomis jis dirba tapydamas ikonas, atsakė į žiūrovams rūpimus klausimus.

Tikrųjų vertybių ieškojimas dailininką Borisą Jokubauskį atveda į ikonografiją, į krikščioniškojo tikėjimo gelmes, įsigilinant į krikščionybės ištakas ir į Bizantinį sakralųjį meną. Borisas sugeba lanksčiai persijungti nuo temperamentingos ekspresyvios tapybos į ramų, gilų, verčiantį labai susikoncentruoti ikonos tapymo procesą. Tapant ikoną reikia būti nuolatinėje maldoje, dirbti labai susikaupus, atsiribojant nuo kasdienybės rūpesčių, pamirštant savo mažąjį ego – „aš“, ir suvokiant, kad ikona per ikonografą liudija amžinąją  Dievo šviesą ir tiesą, kad ikonografas tapydamas ikoną yra tik Dievo įrankis jo rankose, jis Dievo žodžio liudytojas, perteikiantis dieviškumo grožį per simbolius, formas, spalvas.

Pašaukimas tapyti ikonas įpareigoja Borisą turėti didžiulę atsakomybę, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai būtų perteikti nepriekaištingai tiksliai pagal kanoną, kad ikonoje vaizduojami šventųjų atvaizdai būtų tarsi gyvi, spinduliuotų meilę, ramybę, Dievo palaimą. Tai nuolatos verčia gilintis Borisą į ikonografijos istoriją , studijuoti senųjų meistrų darbus, studijuoti ir suvokti Dievo žodį, ir taikyti jį konkrečiame savo gyvenime.

Ikonos tapomos, naudojant senąją Bizantijos ikonų tapymo techniką, naudojant tik natūralias medžiagas – kiaušinio temperą, natūralius gruntus, graikiškų riešutų aliejų, vyno actą, susalinį 24 karatų auksą. Tai sąlygoja ikonos ilgaamžiškumą ir jos gyvavimą šimtmečiams.

Ikonos pati esmė, medžiagiškumas ir išpildymo technika nukreipia į pagrindinį ikonos tikslą – būti gyvu aukščiausiojo Dievo atvaizdu, maldoje pasitarnauti tikinčiajam, būti dvasiniu palikimu ateities kartoms, būti tarsi perėjimu iš kasdienybės į maldos ir kontempliacijos erdvę.

Nuotraukos Anykščių menų centro