Anykščių menų centras | Koplyčioje veikia Juozapo Kamarausko akvarelių paroda 

Koplyčioje veikia Juozapo Kamarausko akvarelių paroda

24 Bir Koplyčioje veikia Juozapo Kamarausko akvarelių paroda
Print Friendly, PDF & Email

Nuo birželio 19 d. iki pat rugpjūčio Koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (Vilniaus g. 36) veikia Juozapo Kamarausko akvarelių paroda iš Lietuvos Dailės muziejaus rinkinių. 

Maloniai kviečiame apsilankyti!

Nuotraukos Anykščių menų centro

Architekto, inžinieriaus, dailininko Juozapo Kamarausko darbų parodoje iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių lankytojams pristatoma 30 akvarelių, kuriose kruopščiai užfiksuotas Lietuvos kultūrinis paveldas.

Juozapas Kamarauskas gimė 1874 m. balandžio 29 d. (senuoju stiliumi – balandžio 16 d.) daugiavaikėje Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje – buvo vienas iš 7 vaikų. Piešti pradėjo dar vaikystėje, gimtajame Skauradų kaime (artimiausi bažnytkaimiai – Traupis, Troškūnai). Iš pradžių savarankiškai, vėliau mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, kur jaunuolį apėmė čia sklandžiusios tautinio atgimimo nuotaikos. Istorinė nostalgija atsispindėjo ir jo ankstyvuosiuose piešiniuose. Už tai, kad savo paveikslus pasirašinėjo lietuviškai, o statinius puošdavo vėliavomis su Vyčiu ar Gediminaičių kryžiumi, jaunasis dailininkas kurį laiką buvo persekiojamas ir kalinamas, o didelė dalis jo darbų – konfiskuota.

Negalėdamas siekti aukštojo mokslo tėvynėje 1893 metais Juozapas išvyko studijuoti į barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, vėliau įgūdžius tobulino Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Nuo 1910 m. tarnavo Šiaurės vakarų krašto geležinkelių statybos vyriausiojo inžinieriaus biure. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Po 1917 m. perversmo J. Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariniu statybos viršininku. 1918 m. buvo nepagrįstai apkaltintas ir vos išvengė sušaudymo.

1922 m. grįžęs į Vilnių, dailininkas iki pat 1939-ųjų vertėsi atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijų bažnyčioms ir dvarams, kūrė įvairių statybų projektus, piešė plakatus, buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, banknotus. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, J. Kamarauskas įsidarbino miesto Vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje. 1940 m. savivaldybę pertvarkius į vykdomąjį komitetą, dirbo inžinieriumi-architektu Statybos ir architektūros skyriaus urbanistikos sektoriuje. 1941 m. Vykdomajame komitete surengė pirmąją savo kūrinių parodą. 1944 m. jam buvo pasiūlytos naujos – paminklų apsaugos inspektoriaus – pareigos. J. Kamarauskas rūpinosi Vilniaus senųjų pastatų apsauga ir priežiūra, taip pat fiksavo kitų Lietuvos miestų senosios architektūros būklę. 1927–1943 m. dailininkas buvo apsistojęs mažame kambarėlyje Šv. Kazimiero skersgatvyje, vėliau persikėlė į nedidelį butą šalia Šv. Nikolajaus cerkvės Didžiojoje gatvėje (namas nugriautas), ten gyveno iki mirties. J. Kamarauskas mirė 1946 m. spalio 9 d. būdamas 72 metų amžiaus. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Nors J. Kamarauskas matė laiko ir žmogaus ardomus paminklus, savo kūriniuose stengėsi jiems suteikti monumentalumo ir amžinumo. Tarp savo amžininkų išsiskyrė vaizduodamas nebeegzistuojančius senosios architektūros paminklus ir jų kompleksus, remdamasis istorinių aprašymų, archeologinių tyrimų studijomis archyvuose, senųjų graviūrų, piešinių, planų paieškomis bibliotekose, muziejuose. 1944-1945 metais jis nubraižė ir nupiešė 40 labiausiai per karą nukentėjusių Vilniaus senamiesčio gatvių išklotinių. Kiekvieną pastatą dailininkas piešdavo iš natūros ir tuomet pagal subraižytas valdas atitinkamu masteliu perkeldavo į gatves. Šis jo darbas vertinamas kaip vienas reikšmingiausių.

Daktaras Jonas Basanavičius 1925 m. rašė, kad iki tų metų J. Kamarauskas parengė 4 000 kūrinių. Pats dailininkas 1945 m. savo gyvenimo aprašyme mini, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie 5 000. Lietuvos dailės muziejaus archyve saugomame dienoraštyje užregistruoti 1 147 kūriniai, nutapyti ir nupiešti 1885–1943 m. J. Kamarausko darbai yra pasklidę po pasaulį. Išklotinės saugomos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros paveldo centro archyve. Dalis kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame, Trakų istorijos, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejuose, privačiose kolekcijose. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau kaip 500 kompozicijų ir eskizų. Kolekciją rinkti pradėjo pats dailininkas, 1943 m. palikęs muziejui keletą savo kūrinių. 1960 m. dailėtyrininko, Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjo Vlado Drėmos dėka į muziejaus restauracines dirbtuves pateko apie 70 akvarelių ir piešinių, surastų viename senamiesčio kiemo sandėlyje. 1980 m. Paminklų apsaugos inspekcijos mokslinės metodinės tarybos archyvas muziejui perdavė daugiau kaip 200 J. Kamarausko kūrinių. Apie 100 darbų įsigyta iš privačių asmenų.

Daugiau kaip pusė kolekcijos kūrinių skirti Vilniui. Tai kruopščiai užfiksuotas Vilniaus kultūrinis paveldas – miesto planai, panoramos, pilys, buvusių sienų vartai, bažnyčios, gatvių pastatai. Kai kurios iš natūros kurtos panoramos pasižymi lengvumu, poetiška nuotaika. Ypač vertingi dokumentalūs Vilniaus miesto planai ir gatvių išklotinės su kruopščiai nužymėtais visuomeninių ir gyvenamųjų namų pastatais, užrašytais senaisiais gatvių pavadinimais. Ankstyvieji J. Kamarausko kūriniai – tai nostalgiški Vilniaus peizažai, kuriuose tiksliai pavaizduoti senieji miesto vartai, bokštai, bažnyčios. Vėlesniuose darbuose tapymo maniera tikroviškesnė, pasižyminti matematiniu tikslumu. Šiuo laikotarpiu dailininkas labiau stengėsi meniškai užfiksuoti išlikusius architektūros paminklus nei rekonstruoti neišlikusiuosius.

2016 m. buvo išleistas J. Kamarausko kūrinių albumas-katalogas „Juozapas Kamarauskas. Dailininko, inžinieriaus architekto kūrybinis palikimas Lietuvos dailės muziejuje“ (sudarytoja Rima Rutkauskienė).

Medžiaga – LDM rinkinių kuratorės Rimos Rutkauskienės ir iš knygos ,,Anykščių fenomenas“ (Rimantas Vanagas, Nerijus Vanagas)