Antra pažintis – šios parodos kuratorius, skulptorius – „dinozauras“ Daumantas Kučas.
D. Kučas mokėsi Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 2014 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos narys. Skulptorius aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, drauge su skulptore Aušra Jasiukevičiūte yra kelių parodų kuratorius ir dalyvis. Viena iš jų, po Lietuvą kelerius metus keliavusi, paroda „Skulptoriai valstybės šimtmečiui”.
D. Kučas priklauso tai nykstančiai „skulptorių-dinozaurų“ rūšiai, kuri dirba klasikiniais metodais: lipdo, lieja iš bronzos, kala akmenį. Vinco Grybo muziejaus užsakymu su skulptore A. Jasiukevičiūte sukūrė edukacinį filmą „Vienos skulptūros istorija“. Filmas supažindina su klasikine bronzinės skulptūros liejimo technologija, kurią taikė ir Jurbarke gyvenęs bei kūręs skulptorius Vincas Grybas.
Menininkas remiasi į gilias lietuviškas šaknis, simboliką, mitologiją. Jau vien skulptūrų pavadinimai kalba patys už save: „Vyčiai“, „Lietuvninko sodyba“, „Metai“, „Kaminskienės kluonas“, „Ateinantis ir nueinantis“.
Parodoje „Žemės druska“ pristatomi du skulptoriaus darbai – „Dviese“ (2016), ir „Langelis“ (2014). Skulptūros nedidelio formato, tačiau labai subtilios ne tik fizine išraiška, bet ir idėjine prasme.
Žemiau skaitykite D. Kučas mintis apie savo darbus.
Daugelis mano darbų yra autobiografiniai arba (ir) dienoraščiai. Skulptūros – miniatiūros kaip pastebėjimai, pamąstymai ar svajonės, kartais palinkėjimai sau ir kitiems.
„Langelis“ – susimąstymo ar stebėjimo, žvelgimo iš kažkur giliai- būsena.
„Dviese“ – išgyvenimas ar suvokimas, kad ir kaip glaudžiai gyventume kartu su artimu ir mylimu žmogumi, vis tiek turime savo atskirą, tik mums matomą erdvę ar matymo kampą.
