Kaip bekūnės esybės angelai neturi regimos formos. Tęsdami seniausius laikus siekiančią dvasinių būtybių vaizdavimo tradiciją, krikščionių dailininkai angelus vaizdavo kaip būtybes su sparnais. Atsižvelgiant į dangaus hierarchiją, angelai buvo vaizduojami skirtingai. Serafimų ir cherubinų paprastai vaizduotos tik galvos su dviem, keturiais, ar šešiais sparnais. Kitų rangų angelai (sostai, viešpatystės, galybės, valdžios, kunigaikštystės) nusistovėjusios išraiškos neturėjo. Dažniausiai jie būdavo panašūs į žmones. Sostai kartais laikydavo sostą, galybių angelai – leliją arba raudoną rožę, viešpatysčių angelai galėjo būti karūnuoti, o valdžių angelai – ginkluoti. Arkangelai ir žemiausio rango angelai, atliekantys Dievo tarpininkų ir pasiuntinių žemėje vaidmenį, buvo vaizduojami kaip sparnuoti belyčiai jaunikaičiai, vilkintys ilgais laisvais drabužiais.

Keičiantis dailės stiliams, kito ir angelų vaizdavimas. Viduramžių dailėje jie išties atrodė labai lengvi, beveik persišviečiantys, sklendžiantys ore. Renesanso dailininkams pradėjus daugiau dėmesio skirti realaus pasaulio vaizdavimui, angelai įgavo labiau apčiuopiamą trimatį pavidalą. Baroko dailėje pasirodė mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai (putai), mažai kuo besiskiriantys nuo pasaulietiškų kupidonų.

Angelai vaizduojami tokiuose Šventojo Rašto siužetuose kaip Apreiškimas Marijai, Jėzaus gimimas, Prisikėlimas, Abraomo auka, Tobijo istorija, Paskutinis teismas ir kt. Be angelų neįsivaizduojamas dangus – juos matome Ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo danguje, Švč. Trejybės ir kt. kompozicijose. Jie supa Viešpaties sostą ir sudaro bendriją Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Angelai kaip palydovai ar dangiški muzikantai vaizduojami ne tik Šventojo Rašto siužetuose, bet ir šventųjų gyvenimo scenose (Šv. Cecilijos, Šv. Pranciškaus, Šv. Roko ir kt.). Kartais angelai vaizduojami ir vieni. Ypač dažni Šv. Mykolo Arkangelo, kovojančio su šėtonu, ir Angelo Sargo atvaizdai. Angelas taip pat yra Šv. evangelisto Mato simbolis ir atributas.